Alfonsas Keliuotis – Rokiškio krašto poetas

Sieloje mano ruduo jau vieši,

Nuvyto gėlės, nukrito žiedai,

Dingo jau žvaigždė ateities šviesi –

Širdyje slepiasi skausmo randai.

„Rytmečio žaros“ 1929 m. (Nacionalinės Mažvydo bibliotekos archyvas)

Taip rašė Alfonsas Keliuotis dar 1929 metais. Jam buvo 18 metų, o šis ranka rašytas ir kopijuotas laikraštėlis su moksleivių kūryba tapo vienu iš pirmųjų bandymų imtis leidėjo veiklos.

Tuo metu Alfonso Keliuočio vyresnysis brolis Juozas Keliuotis mokėsi Sorbonos universitete Paryžiuje ir planavo grįžti į Lietuvą. Po poros metų abu broliai padarys kai ką neįtikėtino – sukurs erdvę Lietuvos kultūros vystymuisi –  įkurs bei redaguos kassavaitinį kultūros gyvenimo žurnalą „Naujoji Romuva“.

Alfonsas Keliuotis gimė 1911 metais, Joniškio kaime, Rokiškio rajone. Baigęs Rokiškio gimnaziją, Alfonsas patraukė brolio pėdomis – įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, kur studijavo lituanistiką. Lietuvių kalba tarpukariu susilaukė dėmesio, kadangi buvo skatinama patriotinė ideologija, o lietuvių kalbai buvo skiriama itin daug dėmesio.

Alfonsas Keliuotis 1933 metais prisidėjo prie brolio leidžiamos „Naujosios Romuvos“ redakcijos. Kadangi jo specializacija buvo lietuvių kalba ir literatūra, jis tapo „Naujosios Romuvos“ korektoriumi. Brolis patikėjo ir administracijos funkcijas, tad Alfonsas dirbo dar ir sekretoriumi. Tuo metu jis buvo atsakingas už redakcijos veiklą, spaudą, finansus ir kitus administracinius darbus.

Tai nesutrukdė jam kurti ir publikuoti savo kūrybą Lietuvos meno leidiniuose. 1943 metais  jis dirbo   leidinyje „Kūryba“ kartu su broliu, nes „Naujoji Romuva“ jau buvo uždaryta.

Po karo Alfonsas Keliuotis dirbo Rokiškio gimnazijoje mokytoju. Prieš pat atgimimą 1989 metais Alfonsas Keliuotis pradėjo redaguoti Rokiškio rajono leidinį „Prie Nemunėlio“. 1991 metais jis išleido savo kūrybos knygą. Alfonsas Keliuotis mirė 1994 metais jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Gyvendamas nuolatiniame brolio šešėlyje jis sugebėjo likti ištikimas savo pomėgiams rašyti poeziją, nors sovietmečiu ir buvo pristabdęs šią veiklą. Bet nuo meno ir literatūros nenutolo,  dirbo bibliotekoje, mokytojavo, organizavo įvairius literatūrinius renginius. Jo indėlis neatrodo ryškus, tačiau jo pastangos lėmė „Naujosios Romuvos“ žurnalo nenutrūkstamą veikimą.

Tai buvo tikras patriotas ir iškilus žmogus, visą savo gyvenimą paaukojęs lietuvių kalbai ir literatūrai.

Sužinokite daugiau apie šią iškilią asmenybę apsilankę virtualioje pažintinėje svetainėje Kulturoskelias.lt.